Gražūs žodžiai...

Viena nuoširdi šypsena prilygsta šimtui dirbtinių.

Gyvenimas - lyg spiralė, visada sukasi ratu, bet niekada negrįžta į tą patį tašką...

Žmonės, amžinai neturintys laiko, paprastai nieko neveikia.

Žodis, einantis iš širdies, pasiekia širdį.

Ar kada nors girdėjai eidamas kaip kalba vėjas? Ne? Pasiklausyk... Jis tyliai verkia...
Ar kada nors matei kaip šypsosi saulė? Ne? Ir nežiūrėk... Nusvilsi...
Ar kada nors jutai kaip lietaus lašai nusileidžia ant apnuogintų tavo pečių? Ne? Pajusk... Jie krenta švelniai, bet per daug tyliai...
Ar kada nors girdėjai kaip kalba angelai? Tikiu... Kad girdėjai, nes ir pats, žmogau, esi angelas... Tik gaila be sparnų...

Prašau, apkabink minutei, nepaleisk...
Prašau, sustabdyk laiką, neužgesk...
Prašau, būk tokia, kokia buvai tada...
Prašau, neleisk man pasimesti niekada...

Draugas - tai kažkas, kas pažįsta dainą tavo širdyje ir gali tau ją paniūniuoti, jei staiga užmirštum žodžius.

Visi Tavęs klauso, kai tu kalbi, tačiau tik draugai tave girdi. O geriausi draugai Tave girdi net tada, kai tu nekalbi...

Kiekvieną kartą, kai tavęs pasiilgstu iš dangaus nukrenta žvaigždė... Tad jei kada nors, naktį, nepamatysi danguje nei vienos žvaigždės, žinok, tai tavo kaltė... Privertei mane per daug tavęs pasiilgti...

Norėčiau padovanoti Tau lietų.. Tokį vėsų.. Bet dieviškai gaivų.. Bet, dėja aš tik žmogus.. Ir tegaliu padovanoti lašą.. Imk jis tavo.. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas.. Kuriose kasdien matytum galybes gėlių.. Bet aš tik žmogus.. Atleisk.. Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę.. Kuri nuvys greičiau, nei Tu.. Štai imk jį.. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų.. Dėja nepakėliau aš jo.. Juk aš tik - žmogus.. Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę.. Dabar pažvelk pro langą.. Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji.. Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausia.. Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi.. Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi.. Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės.. O dabar nusišypsok Juk pasaulis toks nuostabus..

Kartais nežinai kaip pasakyti draugui..
Kokia šiluma pajunti jį pamatęs..
Nežinai kaip pasakyti jog nori būti visada kartu..
Nežinai kaip pripažinti, jog tau to draugo reikia..
Nes tu be jo, kaip be rankų..

Gal pasidalinam pasaulį ? Jūra tau... Bangos man... Dangus tau... Žvaigždės man... Saulė tau, o šiluma man... O gal padarom taip! Visas pasaulis tau, o tu man...?

Galbūt keista, kad gyveni vieną kartą, kad turi vieną vaikystę, vieną pirmą meilę. Ir iš tikrųjų gyvenimas brangus todėl, kad jame niekas nepasikartoja. Niekad nesugrįžta tai, kas buvo.

Gyvenimas tai septynių stygų gitara, šešios skamba skausmu ir tik viena – džiaugsmu.