"Pasilik. Man reikia Tavęs." - Negi ne tokiais žodžiais bandome sustabdyti tą žmogų, kurį sakome, kad mylime ? Prisiskaitę įvairiausių tekstų apie tai, kad reikia kovoti dėl meilės, nepaleisti mylimųjų mes būtent taip elgiamės, nes manome, kad taip geriausia ne tik mums, bet ir mylimam žmogui. Bet, ei, kovoti su kuo ? Vėjo malūnais, kaip Don Kichotas ar su pačiu savimi ? Nepaleisti žmogaus ? O už kokių virvių laikome juos pririštus ?
"Pasilik. Nors ne, jeigu nori - eik." Nereikia su niekuo kovoti, nebent su jausmais savyje, kurie kyla paleidžiant žmogų, kurį myli. Bet mes neturime kovoti dėl mylimųjų. Mes turime jiems suteikti viską, kas geriausia, nors ir teks susitaikyti su ta mintimi, kad jiems daug geriau be mūsų. Jeigu mylime reikia atleisti rankas ir paleisti. Nekovoti su tuo, kas neegzistuoja. Ir negriaužti, kad paleidome, kad nepasistengėme išsaugoti. Nes jeigu mes draskomės ir bandome išsaugoti tai, kas kartais būna senų seniausiai sugriuvę, tai ne meilė kitam žmogui. Tai savanaudiškumas, nes mes galvojame "Man be Jo/Jos bus blogai."
Ir jeigu žmogus, kurį jūs mylite (ar mylėjote) sugrįš ir pradės jums aiškinti, kad jūs patys jį paleidote, kad dėl jo nepasistengėte, kad nebandėte visko sustatyt į savas vietas, bus labai paprasta pareikšti "Aš leidau Tau daryti tai, ką Tu nori iš begalinės meilės Tau. Aš negalėjau laikyti Tavo rankų, kai jos nebebuvo šiltos. Nebegalėjau Tavęs apkabinti ir nepaleisti, kai jaučiau, kad nori ištrūkti. Aš negalėjau žiūrėti į Tavo akis, kai jos žiūrėjo nebe taip, kaip anksčiau. Negalėjau girdėti Tavo balso, kuris sakė tik vieną, kad nori būti laisvas. Aš mylėdama/mylėdamas Tave turėjau Tave paleisti, nes Tu to norėjai, o juk kai myli visada darai tai, kas geriausia tam, kurį myli, o ne kas geriausia sau pačiam."
Mes mylime. Mes netenkame. Mes kovojame įsivaizduodami, kad yra ką nugalėti. Mes ieškome. Mes susitaikome. Mes paleidžiame, nors žadėjome, kad niekada to nedarysime, bet .. antroji mūsų pusė žadėjo mums, kad niekada neišeis. Gyvenimas toks. Kiekvienas praradimas suteikia kažką .. ką kartais pastebime ne iškart. Bet svarbiausia pastebėti. Ir nustokime elgtis taip, lyg būtume pasaulio bambos, nuo kurių žmonės nenorėtų trauktis, kurių niekas negalėtų nustoti mylėti (taip, net ir meilė, net tikra meilė, pasibaigia), kurių niekas negalėtų įskaudinti, nes kiekvienas iš mūsų puikiai žinome, kad tokie nesame.
0 comments:
Rašyti komentarą